DI nuotraukaĮdarytos kriaušės
Užkandis šventiniam stalui – kriaušės, įdarytos švelniu sūrio ir riešutų įdaru.
Žymos nustatomos automatiškai iš ingredientų ir gali būti neteisingos. Jei tai svarbu, patikrinkite pakuotę.
Ingredientai
- 4 vnt. Kriaušė
- 100 g Varškės sūrio pasta
- 30 g Graikiniai riešutai
- Druska pagal skonį
- Juodieji pipirai pagal skonį
Žingsniai
Nupjauti kriaušių viršūnes ir atsargiai išskobti sėklalizdį su dalimi minkštimo.
Pusę išimto minkštimo suplakti trintuvu su varškės sūrio pasta, įberti žiupsnelį druskos ir šiek tiek maltų juodųjų pipirų.
Įdėti susmulkintus graikinius riešutus ir išmaišyti, kad masė būtų vienalytė.
Prikimšti kriaušes gautu įdaru.
Uždengti kriaušes nupjautomis viršūnėmis ir laikyti šaldytuve iki patiekimo.
Kas buvo pakeista
Vietoj itališko strakino sūrio naudota Varškės sūrio pasta, kurią lengviau rasti vietinėse parduotuvėse.
Čia nėra kepimo ar virimo, tai skulptūra iš šalto maisto – kriaušė tampa indu. Visa sėkmė sukasi apie vieną dalyką: minkštimo ir sūrio santykį. Jei įdaras per skystas, jis subėgs į kriaušės dugną ir pabėgs pro kraštus kai tik kirsite peiliu. Jei per sausas – gulsite jį šaukštu kaip plastilinę, ir skonis pasiliks sūrio lygmenyje, kriaušė bus tik dekoratyvus indas, ne dalis patiekalo.
Todėl pusė išimto minkštimo suplakama kartu su varškės sūrio pasta – ne papildomas ingredientas, o jungtis. Minkštimas atneša kriaušės skonį į pačią masę, o jo sultys sušvelnina sūrio tirštumą tiek, kad masė tampa tepama, bet nebėga. Antra pusė minkštimo – nereikalinga pačiam įdarui, bet būtina kaip atsargos variantas: jei prikimšus kriaušę paaiškėja, kad liko tuščios vietos, turite kuo užpildyti, nepradedant visko iš naujo.
Graikiniai riešutai čia – ne puošmena, o tekstūros taisymas. Be jų visas patiekalas būtų vienoda, lygi masė, kurią liežuvis net neatskirtų nuo paprasto varškės sūrio užtepo. Riešutas duoda sprogimą – kietą tašką tarp minkštų. Smulkinkite juos peiliu, ne trintuvu: trintuvas padarytų miltelius, kurie išnyksta masėje, o jums reikia gabalėlių, kuriuos jaustumėte dantimis.
Kriaušę rinkitės pagal tą pačią logiką, kuri lemia, ar įdaras laikysis: kieta, bet ne akmeninė. Jei kriaušė minkšta kaip prinokęs persikas, skobdami sėklalizdį suardysite visą sienelę, ir indas nebeturės dugno. Spauskite pirštu šalia stiebo – turėtų likti lengvas įspaudas, ne duobė. Jei neturite tinkamos kriaušės, galima imti kietą obuolį, principas tas pats: tvirta sienelė, kuri nebijo peilio ir šaukšto.
Varškės sūrio pasta – tai, kas suteikia druskos ir riebumo kontrastą saldžiai kriaušei. Kriterijus pasirinkimui: turi būti pastos tekstūros, ne skysta kaip grietinė ir ne gabaliuota kaip varškė. Jei po ranka tik gabaliuota varškė, ją reikia trinti ilgiau, kol išnyks grūdeliai, kitaip masė atrodys nevalyta, lyg nepabaigta.
Druska ir pipirai čia neturi tikslios normos, ir tai nėra aplaidumas – tai sąžiningumas. Sūrio sūrumas skiriasi nuo pakuotės iki pakuotės, todėl vienintelis būdas – paragauti masę prieš kimšant į kriaušę, ne po. Pataisyti prikimštą kriaušę jau nebegalima be chirurgijos.
Mitas, kurį verta paminėti: kai kas sako, kad kriaušę reikia nulupti. Ne, nes žievelė čia laiko visą konstrukciją – ji yra ta sienelė, kuri neleidžia įdarui išbėgti ir leidžia patiekalą valgyti rankomis ar šakute, nenuleidus jo į pokštą tirštos masės lėkštėje. Luptos kriaušės minkštimas per greitai pabrunduoja ir pasidaro gleivėtas šaldytuve.
Kantrybė čia reikalinga ne kepimui, o laikymui: kriaušė turi pastovėti šaldytuve, kol sūris sutvirtėja ir masė "susikimba" su minkštimu, kitaip pirmas įkandimas bus sūrio skonis, o ne bendra visuma. Trumpa tai, tačiau be jos patiekalas tiesiog neatsiskleidžia.
Lietuvos virtuvei šis patiekalas yra svetimkūnis geru būdu – jis nereikalauja viryklės, tik peilio, šaukšto ir šaldytuvo, todėl tinka kaip greitas užkandis prie, sakykim, ruginės duonos riekelės, jei norisi kažko sotesnio šalia.