DI nuotraukaTagliatelle su lašišos padažu
Tagliatelės su rūkytos lašišos ir grietinėlės padažu – greitas ir elegantiškas makaronų patiekalas.
Žymos nustatomos automatiškai iš ingredientų ir gali būti neteisingos. Jei tai svarbu, patikrinkite pakuotę.
Ingredientai
- 500 g Makaronai (tagliatelės)
- 1 vnt. Svogūnas
- 150 g Rūkyta lašiša
- 1 vnt. Brendis vietoje degtinės
- Petražolės pagal skonį
- Druska pagal skonį
- Baltieji pipirai pagal skonį
- Alyvuogių aliejus pagal skonį
- 200 ml Riebi grietinėlė
Žingsniai
Gilioje keptuvėje ant alyvuogių aliejaus apkepiname susmulkintą svogūną.
Rūkytą lašišą supjaustome plonomis juostelėmis ir dedame į keptuvę.
Supilame brendį ir leidžiame visiškai išgaruoti, pakaitindami žuvį iki 63 laipsnių.
Supilame grietinėlę, saikingai pasūdome ir pagardiname baltaisiais pipirais. Išjungiame ugnį ir uždengiame keptuvę dangčiu.
Tagliateles verdame pasūdytame verdančiame vandenyje iki al dente, nukošiame.
Sudedame tagliateles į keptuvę su padažu, gerai išmaišome ir patiekiame su petražolėmis.
Kas buvo pakeista
Degtinė pakeista Brendis brendžiu, nes jis labiau prigijęs vietos virtuvėje ir lengviau randamas parduotuvėse.
Čia paprastas vakarienės patiekalas: tagliatelės, apgaubtos grietinėlės ir rūkytos lašišos padažu, su švelniu konjako pakvipimu fone. Visa sėkmė sukasi apie vieną dalyką — žuvies nepervirti. Rūkyta lašiša jau yra paruošta, jai nereikia virimo, jai reikia tik šilumos, kad atsiskleistų skonis ir riebalai susilietų su grietinėle.
Svogūnas keptuvėje yra ne skonio šaltinis savaime, o pagrindas — jis atiduoda saldumą ir sukuria kvapą, į kurį tada deda žuvį. Svogūną vertini ne pagal laikrodį, o pagal spalvą ir kvapą: kai jis pasidaro permatomas, pradeda minkštėti ir kvepia saldžiai, o ne svylančiu aliejumi — tada metas žuviai.
Konjako garinimas — tai ne „romantiškas“ žingsnys, o cheminis. Alkoholis turi nugaruoti, kitaip padažas liks su aitriu, neskaniu prieskoniu. Žinai, kad jis išgaravo, kai nebejunti degtinės kvapo, liko tik saldesnis, apkeptas aromatas. Lašišą tuo metu šildai lėtai — iki 63 laipsnių, tai yra žemiau nei verdantis vanduo, nes rūkyta žuvis jau yra kieta baltymų struktūra, ir per didelė temperatūra ją padarys gumine, sausa.
Grietinėlė yra ta jungiamoji medžiaga, kuri sutepa makaronus ir sulaiko visus skonius vienoje masėje. Ji turi būti riebi — mažiau riebi grietinėlė linkusi suirti nuo karščio, atsiskirti į vandenį ir taukus, ir tada padažas tampa vandeningas, nebe kreminis. Jei neturi riebios grietinėlės, ieškok panašaus riebumo pakaitalo, kuris nerūgsta kaitinant — svarbiau riebumas nei pavadinimas ant pakuotės.
Rūkyta lašiša čia yra ne tik baltymas, bet ir druskos, rūkymo kvapo šaltinis. Dėl to druskos reikia mažai — žuvis jau sūri. Jei imi lašišą, kuri mažiau sūri ar rūkyta švelniau, druskos kiekį derinti reikės paragaudamas, ne pagal receptą popieriuje.
Baltieji pipirai, o ne juodieji — tai nėra kaprisas. Juodieji pipirai paliktų tamsius taškelius šviesiame padaže ir kartais suteikia kitokį, ryškesnį aitrumą. Baltieji suteikia panašų kvapą, bet neterlioja padažo spalvos.
Kai kas sako, kad alkoholį į padažą pilti reikia degantį, kad „liepsna sudegina alkoholį akimirksniu“. Ne, nes liepsna degina garuojančius garus virš skysčio, o skystyje alkoholio dar lieka daug — tam reikia laiko ir kaitinimo, ne vieno blyksnio. Todėl leidžiam jam tiesiog nugaruoti ramiai, be dramos.
Makaronus verdi atskirai, nesuteikdamas jiems palaukti — al dente reiškia, kad dantis sustoja kietesniu centru, ne tampa pliušiniai. Nukošus iškart juos sudedi į padažą, kad jie toliau nevirtų savo šilumoje, o įgertų grietinėlės skonį, kol viskas dar šilta.
Uždengus keptuvę dangčiu po grietinėlės supylimo — tai ne virimo žingsnis, o šilumos sulaikymas. Ugnis jau išjungta, todėl viryklės galia čia nebesvarbu, svarbu, kad padažas neatvėstų, kol baigsi virti makaronus. Buitinė viryklė šiame recepte tinka be išlygų — čia nėra nei labai aukštos, nei labai tikslios temperatūros poreikio, tik stebėjimas akimis ir nosimi.
Petražolės pabaigoje — tai gaivumas, kuris atsveria grietinėlės sotumą. Jei neturi petražolių, rink bet kokią švelnią žaliąją žolę, kuri neperima kvapo, o tik papuošia ir atgaivina liežuvį po riebiu kąsniu.