DI nuotraukaDaniškas sviestinis keksas
Purus, trapus daniškas keksas su citrinos žievele ir vanile.
Žymos nustatomos automatiškai iš ingredientų ir gali būti neteisingos. Jei tai svarbu, patikrinkite pakuotę.
Ingredientai
- 0.5 vnt. vanilės ankštis
- 200 g Cukrus
- 1 vnt. Citrina smulkiai tarkuota, tik žievelė
- 200 g Sviestas minkštas, kambario temperatūros
- 4 vnt. Kiaušiniai
- 2 šaukštelis Kepimo milteliai
- 200 g Miltai
Žingsniai
Vanilės ankštį perpjauti išilgai, atsargiai peiliu išgrandyti sėklas ir sumaišyti jas su cukrumi.
Suplakti vanilę, cukrų, citrinos žievelę ir sviestą iki šviesios ir purios masės.
Po vieną plakant įmušti kiaušinius.
Kepimo miltelius sumaišyti su miltais ir persijoti į tešlą.
Atsargiai išmaišyti tešlą.
Jei norima, į tešlą įmaišyti vaisių, riešutų, šokolado gabaliukų ar uogų.
Tešlą sudėti į sviestu pateptą ir kepimo popieriumi išklotą maždaug 10 x 25 cm formą.
Kepti keksą įkaitintoje orkaitėje 175 laipsnių temperatūroje (konvekcijos režimu) apie 45 minutes.
45 minLeisti keksui šiek tiek atvėsti ant grotelių.
Čia paprasčiausias sviestinis keksas, tas pats, kuris Danijoje stovi ant kiekvieno virtuvės stalo prie kavos. Nieko egzotiško — sviestas, cukrus, kiaušiniai, miltai. Bet būtent dėl to, kad ingredientų mažai, kiekvienas jų turi dirbti teisingai, kitaip keksas bus arba sausas plytgalys, arba drėgnas blynas su kepimo miltelių skoniu viduryje.
Sėkmė čia priklauso nuo dviejų dalykų: kiek oro įmušama į sviesto-cukraus masę pradžioje ir ar kepimas baigiamas pagal keksą, o ne pagal laikrodį. Viskas kita — tik pasekmė šitų dviejų sprendimų.
Sviestas kambario temperatūroje — tai ne kaprizas, o mechanika. Suplakant minkštą sviestą su cukrumi, cukraus kristalai įpjauna į riebalus mikroskopines oro ertmes. Tos ertmės vėliau orkaitėje išsiplečia ir pakelia tešlą. Šaltas sviestas nesusimaišo su oru, jis tiesiog susmulkėja gabaliukais — ir keksas iškepa tankus, be jokios purumo iliuzijos.
Vanilės ankštis čia ne puošmena. Sėklos, sutrintos su cukrumi, atiduoda aromatines aliejaus daleles pačiam cukrui, o cukrus vėliau tolygiai paskirsto kvapą per visą tešlą — kitaip vanilė susitelktų taškeliais. Jei ankšties neturi, imk vanilės ekstraktą arba pastą — svarbu, kad jame būtų tikro vanilės aliejaus, ne vien cukraus pudros su kvapikliu. Miltelių iš pakelio (vanillin) užtenka, bet kvapas bus plokštesnis, vienmatis.
Citrinos žievelė — tik žievelė, be baltojo sluoksnio, nes tas sluoksnis kartaus. Jos uždavinys — įnešti šviežumo į sotų sviesto skonį, kad keksas nebūtų vien saldžiai riebus. Jei citrinos nėra, imk bet kokį citrusą su stipriu žievelės aromatu — apelsiną, mandariną, net greipfrutą mažesniu kiekiu.
Cukrus — ne tik saldumui. Plakant su sviestu jis veikia kaip mechaninis įrankis, kaip smulkus švitrinis popierius, kuris pjauna riebalus ir įleidžia orą. Štai kodėl paprastas cukrus čia tinka geriau nei labai smulkus cukraus pudra — pudra per daug greitai ištirpsta ir nebeįpjauna sviesto.
Kiaušiniai dedami po vieną ir plakami — ne dėl ritualo, o todėl, kad kiaušinis yra vanduo riebaluose. Jei supili visus iš karto, masė gali atsiskirti: vanduo nebegali tolygiai pasiskirstyti riebaluose, ir matysi tarsi susiraukšlėjusią, grūdėtą tešlą. Sako kai kas, kad tai nepataisoma klaida ir reikia viską mesti lauk. Ne, nes užtenka įberti šaukštą miltų iš bendro kiekio — miltai sugers vandenį ir masė susijungs atgal.
Kepimo milteliai su miltais sijojami kartu, kad milteliai tolygiai pasiskirstytų tešloje. Jei jie sugulė krūvelėmis, kai kuriose keksо vietose bus kartaus metalinio prieskonio, kitose — keksas nepakils. Tešlą maišyk atsargiai būtent dėl to paties oro, kurį įplakei anksčiau: per ilgai ir stipriai maišydamas sunaikinsi oro ertmes ir visą pirmo žingsnio darbą.
Forma 10×25 cm nėra atsitiktinė — ji duoda ilgą, bet nestorą duonos kepalo formą, kurioje vidurys spėja iškepti, kol kraštai dar nepradeda degti. Jei tavo forma platesnė ar siauresnė, kepimo laikas pasislinks, bet ženklas liks tas pats: į vidurį įkištas pagaliukas išeina sausas, viršus paspaudus grįžta atgal, o ne lieka įdubęs. Buitinė orkaitė dažnai kepa netolygiai — jei po pusės laiko viršus jau rudas, o vidurys dar šlapias, apdenk viršų folija ir kepk toliau, nesustabdamas proceso per anksti.
Kantrybė čia reikalinga dviem vietom — plakant sviestą su cukrumi iki tikrai šviesios, beveik baltos masės (tai užtrunka ilgiau, nei atrodo, ir negalima to paspartinti didesniu greičiu), bei leidžiant keksui atvėsti ant grotelių prieš pjaustant. Karštas keksas pjaunamas suspaudžiamas ir atrodo lipnus net jei iškepęs iki galo — tai ne defektas, o tiesiog fizika, kurią reikia palaukti, kol praeis.