DI nuotraukaMoliūginės bandelės-moliūgėliai Helovinui
Švelnios, kardamono kvapo moliūgo bandelės, surištos virvele kaip mažos moliūgo formos – puikios Helovino šventei.
Žymos nustatomos automatiškai iš ingredientų ir gali būti neteisingos. Jei tai svarbu, patikrinkite pakuotę.
Ingredientai
- 200 g Moliūgas supjaustytas kubeliais
- 100 ml Pienas kambario temperatūros
- 20 g Mielės
- 1 šaukštelis Kardamonas maltas
- 2 vnt. Kiaušiniai
- 50 g Cukrus
- 10 g Druska
- 50 g Viso grūdo miltai viso grūdo
- 60 g Sviestas minkštas, kambario temperatūros
- 500 g Kvietiniai miltai
- 1 vnt. Kiaušinis suplaktas tepimui
- 2 vnt. Saldymedžio šaknelės supjaustytos mažais gabalėliais kotelių imitacijai
Žingsniai
Supjaustytą moliūgą sudėkite į puodą su vandeniu, uždenkite dangčiu, užvirinkite ir virkite 10 minučių.
10 minNukoškite vandenį ir sutrinkite moliūgą į tirštą kreminę tyrę, įdėkite į šaldiklį, kad visiškai atvėstų prieš dedant į tešlą.
Mieles ištirpinkite piene, įmaišykite kardamoną, kiaušinius, cukrų, druską ir viso grūdo miltus, gerai išmaišykite.
Suberkite pusę kvietinių miltų ir įminkykite minkštą sviestą į tešlą, kai ji taps vientisa.
Įdėkite atvėsintą moliūgo tyrę ir, pamažu beriant likusius miltus, minkykite tešlą mažu greičiu 10 minučių.
10 minSudėkite tešlą į dubenį, uždenkite rankšluosčiu ir leiskite kilti 1 1/2 valandos.
90 minTešlą iškočiokite ant miltais pabarstyto paviršiaus, padalykite ir suformuokite apvalias bandeles.
Bandeles sudėkite ant skardos, išklotos kepimo popieriumi, ir leiskite kilti 15 minučių neuždengtas.
15 minKiekvieną bandelę atsargiai apjuoskite virvele, kad susidarytų rato raštas, panašus į moliūgo briaunas.
Leiskite bandelėms kilti ant skardos 30 minučių, uždengus rankšluosčiu.
30 minPatepkite bandeles suplaktu kiaušiniu ir kepkite įkaitintoje orkaitėje su konvekcija 175°C temperatūroje apie 16-18 minučių.
17 minLeiskite bandelėms kiek atvėsti ant grotelių, atsargiai nupjaukite ir nuimkite virvelę, prieš patiekiant įsmeikite nedidelę saldymedžio šaknelę kaip kotelį.
Šitos bandelės yra duonos tešla, kuri apsimeta moliūgu. Pats patiekalas nėra sudėtingas — tai įprasta mielinė bandelė, tik vietoj vandens ar tik pieno joje yra moliūgo tyrė, kuri duoda drėgmę, saldumą ir tą gilią oranžinę spalvą be jokių dažų. Sėkmė čia priklauso nuo dviejų dalykų: kiek vandens liko moliūgaus tyrėje ir kaip elgiasi mielės šaltoje lietuviškoje virtuvėje žiemą.
Moliūgas verdamas ir trinamas ne todėl, kad žalias būtų neskanus, o todėl, kad tešla turi gauti vienodo tankio masę be gabalėlių — kitaip kepant susidarys tuštumos. Tyrę atvėsinate šaldiklyje ne dėl greičio, o todėl, kad šilta tyrė sudėta į tešlą su mielėmis per anksti paskatintų jas pradėti dirbti nekontroliuojamai ir netolygiai dar maišymo metu, o tai duoda nevienodą poras ir dalis bandelių iškyla greičiau nei kitos.
Mielės tirpinamos piene kambario temperatūros — ne todėl, kad šaltas pienas jas „užmuštų“ staigiai, o todėl, kad joms reikia laipsniško aktyvavimosi: per šaltame piene jos pabunda per lėtai, per karštame baltymai jose sudenatūruoja ir kilimas sulėtėja arba sustoja. Ženklas, kad viskas gerai, yra ne termometras, o lengvas putojimas ir saldokas kvapas po kelių minučių.
Kildinimo laikai recepte — tai apatinė riba, ne įsakymas. Bute, kur žiemą radiatoriai kaitina netolygiai, tešla kartais kyla valandą, kartais dvi. Tikrasis ženklas: tešla padvigubėja ir, lengvai paspaudus pirštu, duobutė lieka, bet pamažu grįžta atgal — jei duobutė grįžta iš karto, dar per anksti, jei lieka visai nejudėdama, jau pertempta.
Mielės čia yra gyvas ingredientas, ne milteliai iš paketėlio, kuriuos berstum aklai. Kai kas sako, kad mieles reikia visada tirpinti su cukrumi, nes jos juo „minta“. Ne, nes šviežios mielės puikiai aktyvuojasi vien šiltame piene — cukrus čia svarbus tešlos skoniui ir plutelės spalvai, o ne mielių gyvybei. Jei namuose yra tik sausos mielės, kriterijus toks: imkite maždaug trečdalį kiekio pagal svorį ir berkite tiesiai į miltus, nebemaišydami su pienu atskirai, nes sausos mielės tam nereikalauja papildomo žadinimo etapo.
Kardamonas čia nėra puošmena — tai prieskonis, kuris atsveria moliūgo saldumą ir duoda bandelei tą „rudeninį“ kvapą, kurio vien cukrus neduotų. Jei kardamono nėra, kriterijus paieškai: reikia aštrokai-citrusiško, šilto prieskonio, ne saldaus kaip cinamonas. Tiks cinamono ir muškato riešuto mišinys mažais kiekiais, bet skonis bus jau kitoks, švelnesnis ir mažiau egzotiškas.
Viso grūdo miltai tešloje atlieka struktūrinį vaidmenį — jie suteikia tešlai šiek tiek sunkumo ir riešutinio skonio, kad bandelė nebūtų tuščia kaip balta bulka. Lietuvoje, kur įprasta ruginė duona, šis žingsnis nėra svetimas — tai ta pati logika, kad dalis miltų duoda charakterį, o ne vien tūrį. Jei viso grūdo miltų nėra, galima dėti tą patį kiekį paprastų kvietinių, tik bandelė bus lengvesnė ir mažiau sodri.
Sviestas minkomas į tešlą tada, kai ji jau vientisa, ne anksčiau, nes riebalai apgaubia glitimo gijas ir, įdėti per anksti, trukdo joms apskritai susiformuoti — tešla liks trupi, o ne elastinga. Ženklas, kad metas tinkamas: tešla jau neklimpsta prie rankų ir laikosi krūvoje, kai ją pakeli.
Moliūgo tyrė įmaišoma paskutinė, ne todėl, kad tvarka šventa, o todėl, kad jos drėgmės kiekis nežinomas iš anksto — skirtingi moliūgai skiriasi vandeningumu. Todėl likę miltai beriami pamažu: jūs stebite tešlą, ne receptą. Kriterijus pabaigai: tešla atšoka nuo dubens sienelių ir lieka šiek tiek lipni pirštams liečiant, bet neklimpsta.
Virvelės žingsnis formuojant moliūgo briaunas yra grynai vizualinis, jokios techninės funkcijos neturi — tai Helovino dekoras, ne kepimo mechanizmas, todėl jei nenorite vargti, bandelę galima tiesiog palikti apvalią ir papuošti kitaip po kepimo. Kepimo temperatūra 175°C su konvekcija duoda tolygų rudėjimą be apdegusio viršaus — jei orkaitė be konvekcijos, verta pridėti kelis laipsnius ir sekti plutelę, nes buitinė orkaitė be ventiliatoriaus dažnai kepa netolygiai, karščiau iš viršaus. Kantrybė reikalinga visame procese — nuo tyrės vėsinimo iki antro kildinimo — ir jos sutaupyti negalima, nes paskubėjus tešla neatiduoda to, ko iš jos tikimasi.
·