DI nuotraukaCukinijų žiedai kliare
Traškūs cukinijų žiedai, apkepti alaus tešloje – lengvas ir gražus užkandis.
Žymos nustatomos automatiškai iš ingredientų ir gali būti neteisingos. Jei tai svarbu, patikrinkite pakuotę.
Ingredientai
- 16 vnt. cukinijų žiedai
- 125 g kvietiniai miltai
- 220 ml alus
- 1 šaukštas alyvuogių aliejus
- 10 g druska
- augalinis aliejus pagal skonį, kepimui gilioje keptuvėje
Žingsniai
Pašaliname centrinę piestelę, kotelį ir žiedo galiuką. Kruopščiai nuplauname žiedus dideliame kiekyje vandens ir gerai nusausiname.
Miltus persijojame į dubenį, įpilame alaus ir viską išplakame šluotele iki vientisos masės.
Į tešlą įpilame alyvuogių aliejaus ir druskos, išmaišome, kol gausime lygų ir vientisą kliarą.
Kaitiname pakankamą kiekį augalinio aliejaus gilioje keptuvėje.
Cukinijų žiedus pamerkiame kliare, o tada atsargiai dedame į karštą aliejų.
Kepame iš visų pusių, kol įgaus auksinę spalvą.
Iškeptus žiedus sudedame ant popierinio rankšluosčio, kad nuvarvėtų perteklinis aliejus, ir patiekiame karštus.
Kas buvo pakeista
Kepimui vietoje arachisų aliejaus naudojamas augalinis aliejus, nes jis labiau prieinamas vietos parduotuvėse.
Cukinijų žiedai kliare – vienas tų patiekalų, kur pagrindinis ingredientas yra ne skonis, o oras. Kliaras – tai tešla, kurios tikslas ne prilipti, o pasidaryti plutele, kol žiedas viduje suminkštėja garuose. Jei gerai suprasi, kodėl taip vyksta, pats žinosi, kada ištraukti iš aliejaus, net neskaitęs minučių.
Sėkmė čia priklauso nuo trijų dalykų: žiedai turi būti sausi prieš merkimą, kliaras turi būti šaltas ir skystas, o aliejus – karštas dar prieš pirmą žiedą. Jei vienas iš šių trijų praleistas, gauni ne traškią plutelę, o sudrėkusį skudurėlį.
Kai kas sako, kad kliarą reikia ilgai plakti, kol susidarys burbuliukai, kaip plakant sausainių tešlą. Ne, nes čia nereikia glitimo tinklo – priešingai, jo nereikia stiprinti, tik sujungti miltus su skysčiu. Per ilgas plakimas išvysto glitimą ir plutelė tampa gumine, ne trapi.
Alus kliare nėra dekoracija. Jo burbuliukai pasišalina kepant, palikdami tešloje mikroskopines oro ertmes – tos ertmės ir yra traškumo priežastis, ne receptas iš knygos, o fizika.
Cukinijų žiedai – patiekalo širdis, ir čia reikia sąžiningumo: jie yra trapūs, plonos žiedlapio sienelės, pilnos vandens. Todėl nuplovus juos reikia tikrai nusausinti, ne tik apibraukti rankšluosčiu. Vanduo ant žiedo paviršiaus, susitikęs su karštu aliejumi, švirkščia ir skaldo kliaro plutelę nuo pat pradžių – tai ir yra tikroji priežastis, kodėl kepiniai „atsiplėšia“, ne tai, kad tešla bloga. Jei žiedų neturi (jie pasiekiami tik su cukinijų sezonu ir dar ne visur), kriterijus pakaitalui paprastas: ieškok daržovės, kuri turi daug vandens savyje, bet plonas sienas, pavyzdžiui plonai pjaustytos cukinijos griežinėliai arba baklažano žiedlapiai tiks panašiai, nors skonis bus kitoks.
Miltai kliare duoda struktūrą, bet ne per daug – jų čia mažai santykyje su skysčiu, nes tikslas yra plona plutelė, ne duoninė žievė. Kvietiniai miltai tinka, nes jų glitimas, nors nestiprinamas plakimu, vis tiek duoda minimalų ryšį, kuris sulaiko tešlą ant žiedo. Jei turi tik kietesnių ar pilno grūdo miltų, kriterijus išlieka – ieškok smulkiai maltų miltų be didelių grūdelių, kitaip kliaras bus nelygus ir kepsnys bus dryžuotas.
Alus – skystoji dalis, ir jo šaltumas yra svarbesnis už markę ar rūšį. Šaltas skystis sulaiko glitimo vystymąsi ir palaiko burbuliukus ilgiau, kol tešla pasiekia karštą aliejų. Jei alaus neturi namuose, kriterijus pakaitalui yra toks: reikia angliarūgštės turinčio šalto skysčio, pavyzdžiui šalto mineralinio vandens su dujomis, nors burbuliukai jame mažiau stabilūs nei alaus, todėl plutelė bus šiek tiek plokštesnė.
Alyvuogių aliejus tešloje nėra būtinas dėl skonio egzotikos – jis sulaiko riebalus ryšyje su miltais, tad gautas kliaras nelimpa prie pirštų taip, kaip grynai vandeninis mišinys. Druska čia veikia dvejopai: skonina ir pagreitina drėgmės išsiskyrimą iš žiedo vidinio sluoksnio, todėl žiedas kepant greičiau suminkštėja.
Kepimo aliejus gilioje keptuvėje – čia buitinė viryklė turi savo ribas, nes namų plytelė dažniausiai negali ilgai laikyti tikslios aukštos temperatūros, kaip profesionali friteris. Todėl geriausias ženklas, ne skaičius: numeti mažą tešlos lašelį į aliejų, ir jei jis greitai iškyla į viršų su burbuliukais aplink, aliejus pasiruošęs. Jei lašelis nuskęsta ir ilgai neiškyla – aliejus per šaltas, žiedas sugers per daug riebalų ir liks sunkus, o ne traškus.
Kantrybė čia – ne vien žodis, o ingredientas pačia prasme. Reikia leisti aliejui pasiekti tinkamą karštį prieš dedant pirmą žiedą, nesiskubinti merkiant visus žiedus vienu kartu, ir leisti kiekvienam žiedui pasikepti iš visų pusių, kol spalva – auksinė, ne balta, ir plutelė kieta pirštu bakstelėjus. Tas, kuris skubina, gauna drėgnus, o ne traškius žiedus, nepriklausomai nuo to, kiek tiksliai sekė žingsnius.
·