DI nuotraukaŠaltas ryžių pudingas
Šaltas ryžių pudingas su vanile, migdolais ir plakta grietinėle.
Žymos nustatomos automatiškai iš ingredientų ir gali būti neteisingos. Jei tai svarbu, patikrinkite pakuotę.
Ingredientai
- 1 l Pienas
- 180 g Ryžiai košei
- 1 vnt. Vanilės ankštis
- 70 g Cukrus
- 100 g Migdolai
- 1 žiupsnelis Druska
- 400 ml Plakamoji grietinėlė
Žingsniai
Pieną ir ryžius košei sudėkite į puodą ir lėtai užvirinkite, nuolat maišydami.
Sumažinkite ugnį iki mažiausios, pamaišykite kelias minutes ir uždenkite puodą dangčiu.
Vanilės ankštį perpjaukite išilgai ir iškrapštykite sėklas, sėklas sumaišykite su cukrumi.
Suberkite cukrų, vanilės sėklas ir ankštį į puodą, išmaišykite ir leiskite ryžių košei virti ant silpnos ugnies 45-50 minučių.
48 minIšimkite vanilės ankštį iš košės.
Migdolus užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite pastovėti 10 minučių.
10 minNupilkite vandenį, vėl užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite pastovėti 2 minutes.
2 minNupilkite vandenį, nulupkite migdolų odelę ir stambiai sukapokite.
Sukapotus nuluptus migdolus ir druską sudėkite į košę.
Leiskite košei visiškai atvėsti šaldytuve kelias valandas arba iki kitos dienos.
180 minSuplakite grietinėlę iki tirštų putų ir įmaišykite į ryžių košę prieš patiekiant arba maždaug 1 valandą prieš patiekimą.
60 min
Tai ryžių košė, kuri atvėsusi virsta desertu – skandinaviškas „risgrøt“ dėmesio vertas giminaitis, tik čia dar suplaktos grietinėlės įmaišyta. Esmė paprasta: pirma išvirini tirštą, lipnią košę karštam valgymui tinkama konsistencija, paskui ją atšaldai, ir šaltis pats padaro darbą – krakmolas sutvirtėja, košė tampa tirštesnė, beveik pudingo tekstūros. Jei suplaktum grietinėlę į šiltą košę, ji tiesiog ištirptų ir viskas taptų skysta sriuba, tad šaltis čia ne tik skonio, bet ir fizikos reikalas.
Sėkmė priklauso nuo dviejų dalykų: kaip ilgai ir kaip tyliai verda ryžiai, ir kiek kantriai leidi jiems atvėsti. Pienas ant per didelės ugnies prisvils prie dugno greičiau, nei spėsi nusisukti – tad čia reikia tos mažiausios liepsnos, prie kurios pienas vos vos krutina paviršių, o ne verda stipriais burbulais. Jei neturi puodo su storu dugnu, imk mažiausią įmanomą kaitrą ir dažniau pamaišyk – plonas dugnas karštį paskirsto netolygiai, tad prisvilimo rizika didesnė.
Kai kas mano, kad ryžių košę reikia virti sparčiai, kad greičiau baigtum – ne, nes greitas virimas sukelia tik prisvilimą apačioje ir žalius grūdelius viršuje: pienas viršuje dar nepasiekia reikiamos temperatūros ryžiams suminkštinti, o dugne jau per karšta. Lėtas virimas leidžia karščiui tolygiai persiskirstyti per visą masę.
Pienas – šios košės pagrindas, jo riebumas lemia, ar galutinis pudingas bus lengvas ar sotus. Jei namuose turi tik pusriebį pieną, košė bus plonesnė, bet tai nebėda – grietinėlė vis tiek suteiks tirštumo pabaigoje. Ryžiai košei (apvalūs, trumpagrūdžiai) renkami dėl krakmolo kiekio – jie išskiria daugiau krakmolo nei ilgagrūdžiai, todėl košė sutirštėja savaime, be jokių papildomų tirštiklių. Jei po ranka tik ilgagrūdžiai ryžiai, košė bus žymiai skystesnė ir mažiau lipni – geriau rinktis bet kokius ryžius, kurie virdami išskiria gleivę, pavyzdžiui, naudojamus rizotui.
Vanilės ankštis duoda aromatą, kuris persismelkia per visą virimo laiką, kol ankštis guli puode – todėl ji dedama ne pabaigoje, o iškart. Kriterijus pakaitalui paprastas: ieškok kažko, kas turi stiprų, saldoko kvapą ir gali ilgai virti neišgaruodamas – pavyzdžiui, vanilės ekstraktas, įmaišytas jau pabaigoje, nes jis greitai išgaruoja nuo karščio.
Migdolai čia ne tik traškumui. Jų mirkymas karštame vandenyje atpalaiduoja odelę nuo branduolio – tai senas būdas, leidžiantis nulupti migdolus be peilio ir be atliekų. Kai kas sako, kad migdolus galima dėti su odele, nes "taip sveikiau" – ne, nes odelė kartoka ir sukietėjusi, ji neštų pašalinį kartumą į švelnų desertą. Jei migdolų neturi, ieškok bet kurio riešutų su panašia tekstūra – traškaus, bet ne per riebaus, pavyzdžiui, lazdyno riešutų.
Grietinėlė – paskutinis štrichas, kuris atvėsusią, jau sutirštėjusią košę paverčia lengvesne, orinesne mase. Ji plakama būtent iki tirštų putų, o ne iki standžių smailių – tirštos putos dar gerai susimaišo su koše, nesuirdamos į grietinėlės gabalus ir vandenį. Jei neturi plakamosios grietinėlės, kriterijus toks: ieškok pieno produkto su pakankamai riebalų, kad galėtum suplakti orą į jį, nepaverčiant sviestu – pavyzdžiui, riebi grietinė, atsargiai plakama.
Cukrus čia ne tik saldumui – jis sumaišytas su vanilės sėklomis, kad sėklos tolygiai pasiskirstytų po visą košę, o ne liktų gumuliukais vienoje vietoje. Druskos žiupsnelis – senas virėjų triukas: ji neutralizuoja per didelį saldumą ir išryškina vanilės skonį, nors pati druskos neužčiuopi.
Tradicija šaldyti košę per naktį kyla ne iš magijos, o iš praktikos: namuose be šaldytuvo (ar su mažu) ruošti desertą iš vakaro buvo paprasčiausia – ryte jau turi gatavą, atvėsusį patiekalą, nereikia stovėti prie puodo prieš svečių atvykimą. Lietuviškoje virtuvėje, kur įprasta tikėtis greito patiekalo, šis desertas reikalauja kitokio mąstymo – jis laukia tavęs, o ne tu jo.
Buitinė viryklė turi savo ribas: elektrinė plytelė ilgiau kaitina ir vėliau atvėsta nei dujinė, tad mažiausią ugnį reikės rinktis atsargiau, galbūt net kiek anksčiau nukelti puodą nuo kaitros, kai pajusi, kad košė jau pakankamai tiršta ir lipni, nes šiluma dar kurį laiką veiks iš likusios kaitros.
·