DI nuotraukaObuolių žiedai tešloje
Traškūs obuolių griežinėliai, apvelti švelnioje tešloje ir apkepti aliejuje, pabarstyti cukraus pudra.
Žymos nustatomos automatiškai iš ingredientų ir gali būti neteisingos. Jei tai svarbu, patikrinkite pakuotę.
Ingredientai
- 2 vnt. Obuoliai apie 350 g
- 1 vnt. Kiaušiniai
- 20 g Cukrus
- 130 g Kvietiniai miltai
- 130 ml Pienas
- 1 šaukštelis Vanilinis ekstraktas
- 1 žiupsnelis Druska
- Augalinis aliejus kepimui
- Cukraus pudra pabarstymui
Žingsniai
Dubenyje sujungiame kiaušinio trynį su cukrumi ir plakame mikseriu iki kreminės konsistencijos.
Palaipsniui įmaišome persijotus miltus ir pieną, pakaitomis, kad tešla būtų vientisa.
Įpilame vanilinio ekstrakto ir žiupsnelį druskos, išmaišome.
Baltymą išplakame į tankią putą ir atsargiai įmaišome į tešlą.
Tešlą uždengiame ir palaikome šaldytuve.
30 minObuolius nuplauname, nulupame ir supjaustome apie 1 cm storio žiedais. Vidurį išimame.
Kiekvieną obuolio žiedą virtuvinėmis žnyplėmis panardiname į tešlą.
Kepimui skirtą aliejų įkaitiname iki maždaug 170 °C.
Obuolių žiedus tešloje apkepame iš abiejų pusių, kol paruduos.
Paruoštus obuolių žiedus sudedame ant virtuvinio rankšluosčio ar popierinių servetėlių.
Pabarstome cukraus pudra ir patiekiame šiltus.
Čia paprasčiausi kepti saldumynai – obuolių žiedai, panardinti į minkštą tešlą ir apkepti aliejuje, kol apskrudę iš lauko ir šilti bei sultingi iš vidaus. Visa sėkmė remiasi vienu dalyku: tešla turi likti ant obuolio žiedo, o ne nučiuožti į aliejų. Dėl to čia skiriami baltymai ir tryniai – trynys su cukrumi duoda skonį ir riebumą, o atskirai išplaktas baltymas įpučia tešlą, kad ji būtų lengva ir prikibtų prie obuolio plonu, purių sluoksniu, o ne stora varva.
Antra, nuo ko viskas priklauso – aliejaus temperatūra. Jei aliejus šaltas, tešla sugers jo per daug ir liks drėgna, sunki, riebi. Jei aliejus pernelyg karštas, paviršius apdegs, kol vidus liks žalias. Buitinėje viryklėje termometras aliejuje – ne prabanga, o vienintelis būdas tiksliai pataikyti, nes akimi 170 °C nuo 190 °C sunku atskirti, o skirtumas lemia, ar gausi gardų ar sudegusį kepinį.
Trečia – tešlos poilsis šaldytuve. Jis nėra formalumas, jis duoda miltams laiko sugerti skystį, kad tešla sutiršte lygiai tiek, kiek reikia prikibti prie obuolio, ne nuplaukti kaip vanduo, ne atsiplėšti kaip blynas.
Obuoliai – pagrindas, todėl verta imti tvirtą, rūgštesnę rūšį, pavyzdžiui Antonovka ar panašų vietinį obuolį, kuris kepant nepavirsta koše. Jei obuolys minkštas ir miltelinis, žiedas suvirs į pastą, kol tešla vos apskrunda. Vidurį su sėklom būtina išimti – kitaip kepimo metu kaulai lieka kieti, o skylė tampa vieta, per kurią tešla nulenda.
Kiaušinio skyrimas į trynį ir baltymą – ne įgeidis, o fizika. Trynis su cukrumi suplaktas tampa klampus ir riebus, jis laiko skonį ir padeda tešlai sukibti su miltais tolygiai. Baltymas, išplaktas atskirai į putą, įneša oro burbulų, kurie kepant plečiasi nuo karščio ir palieka tešlą purią, ne gumą. Jei baltymą supliekti su visu kiaušiniu iš karto, oro mažiau, tešla sunkesnė, ir obuolio žiedas po kepimo primena ne saldainį, o blyno likutį.
Miltai ir pienas pakaitomis, mažomis dalimis – kad neatsirastų gumulų. Jei pilsi visą pieną iš karto į miltus, dalis miltų sukimba kamuoliukais, kurie vėliau kepant sudegs arba liks neišsikepę. Kai kas sako, kad tešlą reikia maišyti ilgai ir stipriai, kad būtų vientisa. Ne, nes per ilgas maišymas išvysto glitimą miltuose, tešla taps tampri kaip blyno tešla, o ne lengva, purki pasiuntinybė, kokios reikia žiedui apgaubti.
Druska – ne skoniui jausti, o kontrastui. Žiupsnelis druskos saldžioje tešloje paryškina cukrų, kitaip skonis liks plokščias, vienpusis.
Vanilinis ekstraktas – kvapo elementas, kurio nei bulvėse, nei duonoje nerasi, bet jis veikia taip pat, kaip kmynai ruginėje duonoje: duoda atpažįstamą aromatą, kurio be jo tiesiog nebūtų, nors patiekalas ir išliktų valgomas.
Aliejus kepimui – imamas toks, kuris neturi stipraus skonio ir atlaiko 170 °C nepradėdamas rūkti. Jei aliejus rūksta anksčiau, nei pasieki reikiamą temperatūrą, jis per šviežias kepimui gilioje alyvoje ir geriau tinka troškinimui, ne skrudinimui.
Cukraus pudra pabarstymui – paskutinis štrichas, kuris veikia tik ant šiltos, bet ne karštos paviršiaus; ant karšto žiedo pudra ištirpsta ir pavirsta sirupu, praranda baltą, sausą kontrastą su rusva plutele.