DI nuotraukaAvinžirnių kremo sriuba provansietiškai
Soti ir aromatinga avinžirnių kremo sriuba su daržovėmis ir prieskoninėmis žolelėmis provansietišku skoniu.
Žymos nustatomos automatiškai iš ingredientų ir gali būti neteisingos. Jei tai svarbu, patikrinkite pakuotę.
Ingredientai
- 500 g Avinžirniai
- 150 g Špinatai
- 1 vnt. Morka
- 1 vnt. Bulvė
- 2 vnt. Žalieji svogūnai
- 2 šaukštas Žalumynai susmulkinti
- 2 šaukštas Alyvuogių aliejus
- Druska pagal skonį
- Juodieji pipirai pagal skonį
Žingsniai
Pamerkti avinžirnius nakčiai su lauro lapu ir kombu dumbliais
Virti avinžirnius dideliame kiekyje vandens apie 2 valandas, pabaigoje įberiant druskos
120 minSupjaustyti ir pakepinti žaliuosius svogūnus puode su alyvuogių aliejumi
3 minĮdėti kubeliais supjaustytą morką ir bulvę, pakepinti kelias minutes
5 minĮdėti virtus avinžirnius, pagardinti druska, juodaisiais pipirais ir prieskoninėmis žolelėmis
Uždengti dangčiu ir virti 35 minutes
35 minĮdėti nuplautus špinatus
Sumaišyti, palaukti kelias minutes ir nukelti puodą nuo ugnies
Sriubą truputį atvėsinti, tada sutrinti trintuvu iki vientisos tekstūros
Patiekti kremo sriubą šiltą su skrebučiais ir alyvuogių aliejumi
Kas buvo pakeista
Agurklė pakeista Špinatai, nes šios žolės vietinėse parduotuvėse paprastai nerasite.
Tai tiršta, aukšinės spalvos daržovių ir avinžirnių sriuba, kuri virtuvėje priklauso nuo vieno dalyko: kaip išvirti avinžirnius, kad jie subyrėtų, o ne liktų kieti su kiečiuku viduje. Visa kita – morka, bulvė, svogūnai – tik papildo tą pagrindą, nes avinžirnis duoda sriubai sotumą ir riebų, riešutišką skonį be grietinėlės.
Sėkmė slypi merkime ir virime, ne trynime. Jei avinžirniai merkiami per trumpai arba verdami per mažame vandens kiekyje, jie vidury virimo sukietėja nuo druskos ir karbonatų vandenyje – todėl druska dedama tik pabaigoje, kai grūdas jau sušvelnėjęs. Kombu dumbliai čia ne skonio dėlei: jie turi fermentų, kurie minkština ankštinės luobelę, todėl grūdas verda tolygiau ir mažiau pūpso ar sprogsta.
Antras lūžio taškas – trintuvas. Sriuba tampa krem, bet tik tada, kai skystis yra šiltas, ne verdantis, nes garuojantis skystis po trintuvo ašmenimis šaudo atgal ir gali nuplikyti. Todėl puodas prieš trinimą trumpam pastovi be ugnies – tai saugo ranką, ne skonį.
Buitinė viryklė šiam patiekalui tinka be jokių išlygų: viskas vyksta vidutinės ar mažos ugnies rėžimuose, ilgas virimas tiesiog reikalauja laiko, o ne galios.
Avinžirniai – sriubos stuburas. Jų nei sutrumpinsi, nei pagreitinsi: sausas grūdas turi įmirkti per naktį vandenyje su lauro lapu, kad laukinė krakmolinė struktūra atsipalaiduotų ir vanduo pasiektų grūdo centrą. Jei paskubėsi ir merksi tik kelias valandas, verdant grūdas liks su kietu, kreidišku viduriu, kiek jo lauke beversi. Jei Lietuvoje avinžirnių neturi ar nenori merkti, gali imti konservuotus – jie jau virti, todėl 120 minučių virimo etapą tiesiog praleidi ir sriubą sutrumpini perpus, tačiau tada skonis būna plokštesnis, ne toks riešutiškas.
Morka ir bulvė – tai, kas suteikia sriubai kūno be riebalų. Morka minkštėja anksčiau, bulvė vėliau, todėl abi kepamos trumpai kartu, kol kubeliai pradeda švelniai blizgėti nuo aliejaus, bet nespėja paruduoti – tai ženklas stabdyti, ne laikrodis. Lietuvos virtuvėje bulvė jau yra sava medžiaga – tą patį krakmolingą tirštinimo darbą ji daro ir šaltibarščiuose ar bulvių sriubose, todėl čia nereikia stebuklo suprasti, kodėl ji tirština: tiesiog krakmolas išsiskiria į skystį virdamas.
Žalieji svogūnai pakepinami pirmieji ir trumpai, kol pasidaro permatomi ir šiek tiek sumažėja apimtimi – tai ženklas, kad jų aštrumas atvirto saldumu. Jei neturi žaliųjų svogūnų, imk bet kokį švelnų svogūną, kurio pagrindinis darbas – duoti pagrindą kvapui, ne dominuoti.
Špinatai dedami patys paskiausiai ir labai trumpam, nes jų tikslas – tik spalva ir švelnus žolės kvapas, ne virimas. Jei virsi ilgiau, spalva pasidarys blankiai žalia, o skonis kartoka. Jei Lietuvoje po ranka turi tik šaldytus špinatus, jie tinka lygiai taip pat – tik atšildyti prieš dedant, kad neatvėsintų visos sriubos staiga.
Žolelės ir pipirai – dedami kartu su avinžirniais, kol sriuba dar skysta, kad spėtų atiduoti kvapą skysčiui per 35 minutes virimo po dangčiu. Dangtis čia ne detalė: jis sulaiko garą, kad skystis neišverdėtų per greitai ir avinžirniai liktų panirę, nes kitaip viršutinis sluoksnis džiūsta ir sukietėja net po visos ankstesnės kantrybės.
Alyvuogių aliejus patiekimui – tai paskutinis riebalų sluoksnis ant karšto kremo, kuris išryškina skonį be papildomo virimo. Jei jo neturi, bet koks skaidrus aliejus su švelniu skoniu atlieka tą pačią funkciją – svarbu, kad jis liejamas šaltas ant šilto kremo, ne kaitinamas atskirai. Skrebučiai – kad būtų ką mirkyti, nes ruginė duona čia veikia taip pat, kaip ji veikia prie bet kurios tirštos sriubos: duoda kontrastą tekstūrai, ne skonį.
Kai kas sako, kad kremo sriuboms reikia grietinėlės dėl švelnumo. Ne, nes avinžirniai, ilgai virti ir trinti šiltu skysčiu, patys sukuria pakankamai riebų, švelnų kremą – grietinėlė čia tik užgožtų avinžirnio skonį, kurio dėlei visa sriuba ir verdama.